Celiakijos istorija ir geografija

DR. CARLO CATASSI, MOTINOS IR VAIKO INSTITUTAS, LE MARCHE POLITECHNIKOS UNIVERSITETO CELIAKIJOS TYRIMŲ CENTRAS IR MERILANDO UNIVERSITETO MEDICINOS MOKYKLA, BALTIMORĖ (JAV)

Daugeliu atveju ligų kilmę ir jų plitimą gaubia paslapties šydas. Tuo tarpu celiakijos atveju galime nustatyti ligos pasirodymo datą. Beje, šios ligos nebuvo paleolito medžiotojų-rinkėjų visuomenėje, kurie mito tik įvairia mėsa, žuvimi, vaisiais ir uogomis.

Prieš maždaug 10 000 metų Artimųjų Rytų regione, apimančiame Turkiją, Izraelį, Siriją, Jordaniją ir Iraną, vadinamame „derlinguoju pusmėnuliu" įvyko didžiausias visų laikų perversmas: buvo pradėti auginti įvairūs augalai, daugiausia javai, prijaukinti ir pradėti auginti gyvuliai, pvz., avys ir kiaulės. Ši naujovė dažnai vadinama neolito revoliucija turėjo didžiulę reikšmę mitybos, taip pat demografiniu ir socialiniu požiūriu, kadangi paskatino stabilesnės, mažiau nuo nuolatinių maisto paieškų priklausomos visuomenės, kurioje pradėjo rastis žmonių gyvenvietės ir socialinio elgesio taisyklės, vystymąsi. Drauge su žemdirbystės revoliucija įvykę mitybos pokyčiai turėjo didžiulės įtakos žmonių sveikatai ir ne visuomet teigiamos. Paradoksalu, tačiau dėl neprognozuojamų derliaus svyravimų ir sumažėjus maisto produktų įvairovei padažnėjo nepakankamos mitybos atvejų ir konkrečių maisto medžiagų trūkumo nulemtų ligų. Išaugus glitimo (gliuteno) turinčių javų (pradžioje miežių ir spelta kviečių, o vėliau ir kietųjų kviečių) vaidmeniui mityboje, viena neabejotinai neolito eroje išryškėjusių ligų - celiakija.

Pirmieji ligos pėdsakai

Seniausias neolito miestas su išlikusiomis archeologinėmis liekanomis yra Çatal Höyük, tai apie 7 500 m. pr. Kristų Pietų Anatolijoje (Turkija) iškilusi žmonių gyvenvietė. Šiame primityviame mieste buvo apie 10 000 gyventojų, kurių pagrindinė veikla buvo kviečių, miežių, daržovių ir kitų maistinių kultūrų auginimas. Galima daryti prielaidą, kad pirmieji žmonijos istorijoje celiakijos atvejai užregistruoti Çatal Höyük mieste ir jo apylinkėse, nes čia prasidėjo glitimo turinčių javų vartojimas, o vietos gyventojų genai turėjo užkoduotą polinkį į šią ligą. Žmogaus genų tyrimai rodo, kad jau prieš 50 000 metų labiausiai su rizika susirgti celiakija siejamas HLA-DQ2 genotipas buvo plačiai paplitęs įvairiuose žemynuose.

Senieji požymiai

Kviečių ir miežių auginimas iš derlingojo pusmėnulio įspūdingu greičiu, vidutiniškai po 1 km per metus, (žr. 1 lentelę) išplito po Europą. Javų auginimo banga šiaurės vakarų Europą pasiekė „tik" maždaug prieš 6 000 metų. Manoma, kad ši laipsniška plėtra paliko žymę ir žmogaus genų istorijoje, kadangi „klasikinio" HLA-DQ2 genotipo dažnumas progresavo panašiai. Atrodo, kad celiakijos „atsiradimas" lėmė neigiamą šią ligą sukeliančių genų atranką populiacijose, kurios ilgesnį laiką vartojo glitimą. Todėl tai, kad glitimo netoleravimas dažniausiai pasitaiko tuose Europos regionuose, kur žemdirbystė atsirado palyginti neseniai, pvz., Suomijoje, Airijoje ir Sardinijoje, nėra atsitiktinumas. Šis negalavimas ko gero buvo gerai žinomas jau senovės Romos laikais, kaip matyti iš Aretaeus iš Kapadokijos antrame amžiuje prieš mūsų erą pateikto celiakijos diatezės apibrėžimo. Šis garsus gydytojas teigė, kad „jei maistas neužsilaiko skrandyje, yra pašalinamas nesuvirškintas ir nesiabsorbuoja į kūną, tokie žmonės vadinami kenčiančiais nuo celiakijos". Tačiau informacijos apie šio sutrikimo dažnumą praeityje nerandama, iš dalies dėl to, kad celiakija nepalieka jokių ypatingų požymių kūno dalyse, kurios dažniausiai tiriamos kaip archeologinės liekanos, t. y., ant griaučių ir dantų. Cornell universiteto Niujorke antropologė Laura Johnson-Kelly remdamasi pasikartojančiais rastų įtartinų skeletų požymiais, pvz., akiduobių akytumu (lot. cribra orbitalia), porotine hiperostoze (atsirandančia dėl chroniškos anemijos) ir dantų emalio hipoplazija, iškėlė teoriją, kad glitimo netoleravimas labiausiai išplito viduramžiais. Tačiau atrodo, kad neseni epidiomologiniai duomenys rodo priešingai, o būtent, kad celiakijos atvejų bumas pastebėtas tik šiuolaikinėje visuomenėje. Kadangi per pastaruosius dešimtmečius žmonių genų struktūra nepasikeitė, galime tik daryti prielaidą, kad šis ligos protrūkis gali būti susijęs su kažkokiais su aplinkos nulemtais pokyčiais. Be to, ypač paplitusi nuomonė, kad celiakijos išplitimui reikšmės turi įvairūs mitybos veiksniai, pvz., trumpesnis žindymo laikas, didesnis glitimo suvartojimas, kuris ypač kenkia žmonėms, turintiems genetinį polinkį, ir skirtingi duonos kildinimo būdai.

Ligos paplitimas tarp europiečių protėvių

Celiakija - labai dažna virškinimo liga. Manoma, kad nuo šios ligos kenčia vidutiniškai 1,1 proc. europiečių. Šis skaičius apima medicininiu pagrindu diagnozuotus atvejus ir vis dažnesniais tampančius nenustatytus atvejus, vadinamąją „panirusią ledkalnio" dalį. Nepaisant gerėjančių gydytojų žinių apie celiakiją ir nuolat didėjančio diagnozuotų atvejų skaičiaus, manoma, kad kiekvienam diagnozuotam atvejui tenka bent 5 nenustatyti atvejai, turintys pavėluotų komplikacijų pavojų. Tokie atvejai nėra diagnozuojami, nes nėra tipiški arba mediciniškai išreikšti.

Naujausiais duomenimis epidiomologinė padėtis Europoje keičiasi ir atrodo, kad kai kuriose šalyse, pvz., Suomijoje, celiakijos atvejai dažnesni, nei kitose, pvz., Vokietijoje. Tai galima būtų paaiškinti tik išsamiais genetinių ir aplinkos veiksnių, skatinančių šio maisto netoleravimo atsiradimą, tyrimais.

Celiakijos dažnumas kitose šalyse, kuriose vyraujanti gyventojų dalis yra europiečių kilmės, pvz., JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujoje Zelandijoje, Brazilijoje ir Argentinoje jau peržengia 1 proc. ribą. Tačiau daugumoje šių šalių žinios apie celiakiją yra labiau ribotos nei Europoje, būtent todėl panirusi celiakijos ledkalnio dalis ten yra didesnė. Kraštutiniu atveju galima laikyti JAV. Manoma, kad kiekvienam diagnozuotam atvejui JAV tenka bent 50 nediagnozuotų. Tai rodo, kad šioje didelėje šalyje reikia daugiau viešai kalbėti apie celiakiją.

Padėties pasaulyje apžvalga

Ar dažni glitimo netoleravimo atvejai už Europos valstybių buvusių kolonijų ribų? Polinkį į celiakiją lemiantys genai yra paplitę visur, išskyrus retas „rojaus" zonas, pvz., Naująją Gvinėją (žr. 1 lentelę). Nors skirtinguose žemynuose glitimo turinčių javų vartojimas skiriasi, tačiau veikia didžiąją žmonijos dalį (žr. 2 paveikslą). Todėl nenuostabu, kad naujausi epidiomologiniai tyrimai rodo didelį celiakijos paplitimą net už labai socialiai ir ekonomiškai išsivysčiusių valstybių ribų. Afrikoje susidarė ypatinga padėtis, Sacharos dykuma dalija žemyną į dvi dalis, Šiaurės Afriką, kur celiakija tokia pat dažna, kaip ir Europoje, ir po Sacharos dykuma esantį regioną, kur dėl vyraujančios glitimo neturinčių javų, pvz., sorgų ir ryžių, vartojimo ši liga nėra paplitusi. Ties šių dviejų Afrikos dalių riba, Alžyro Sacharos dykumoje gyvena arabų-berberų kilmės tauta, vadinama Sahrawi, kuri įtartinai pirmauja sergančiųjų celiakija skaičiumi. Ištyrus 989 Sahrawi tautos vaikus paaiškėjo, kad 5,6 proc. jų paveikti ligos, t. y., 5-10 kartų dažniau nei Europoje (žr. 3 paveikslą). Šiems žmonėms celiakija gali pasireikšti ryškiais simptomais, pvz., chronišku „viduriavimu", rimtais augimo sutrikimais ir anemija. Būtent vasarą, kai padažnėja infekcinio viduriavimo ir dehidratacijos atvejų, celiakija gali tapti vaikų mirties priežastimi, ypač ikimokyklinio amžiaus vaikų. Didelio celiakijos paplitimo Sahrawi tautoje priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau tai tikriausiai susiję su genetiniais ir mitybos veiksniais. Beje, išsiaiškinome, kad polinkį į celiakiją lemiantys genai ypač dažni Sahrawi tautoje, tikriausiai dėl didelio šių žmonių endogamijos (kai santuokos sudaromos tarp tos pačios genties ar giminės narių) laipsnio. Kita vertus gali būti, kad celiakijos plitimą paskatino valgymo įpročių sutrikimas, apie kurį šie žmonės sužinojo visai neseniai. Beje, anksčiau Sahrawi daugiausia maitinosi mėsa, kupranugarių pienu, datulėmis, vartojo šiek tiek daržovių ir javų ir tik po ispanų kolonizacijos paplito įprotis vartoti daug kvietinių miltų.

Celiakija taip pat dažna Artimųjų Rytų šalyse ir Indijoje. Irane ir Turkijoje, anot įvairių tyrimų, būtent derlingojo pusmėnulio centre vyrauja labai panašus į Europoje sutinkamą glitimo netoleravimas. Indijos žemyne glitimo netoleravimas ypač paplitęs vadinamojoje celiakijos juostoje, būtent tam tikrose provincijose šalies šiaurėje, kur kviečiai yra vieni pagrindinių žmonių maistui naudojamų javų. Indijoje taip pat užregistruojami ypač sunkūs vaikų celiakijos atvejai, kurie dažnai lieka nediagnozuoti dėl menko diagnostikos metodų prieinamumo ir ribotų žinių apie šią ligą. Todėl dažnai nutinka taip, kad tipiški celiakijos atvejai yra įvardijami kaip žarnyno tuberkuliozė arba elementari prasta mityba, kai trūksta baltyminių kalorijų (Kwashiorkor). Tokiu atveju nėra galimybių išspręsti problemą, t.y., skirti dietą be glitimo.

Galiausiai, ar dažna celiakija kitose pasaulio dalyse, pvz., Tolimuosiuose Rytuose ar Centrinėje Amerikoje? Epidiomologinių duomenų trūkumas neleidžia daryti išvadų apie šiuos regionus, tačiau visuotinis priežastinių veiksnių paplitimas, kaip jau minėta pradžioje, rodo, kad valstybių, kuriose visai nebūtų celiakijos atvejų nėra. Net Japonijoje, kur pagrindiniai maistui vartojami javai yra ryžiai, pastaruoju metu buvo užregistruota pavienių atvejų. Plintant vakarietiškiems mitybos standartams turėtume tikėtis tolimesnio celiakijos pandemijos plitimo.

Lietuvoje iki šiol nebuvo tiksliai nustatyta sergančiųjų celiakija skaičius. Tokie tyrimai atliekami šiuo metu. Deja, Lietuvoje ši liga diagnozuojama 10 kartų rečiau negu kaimyninėse šalyse, nes nėra pakankamai diagnostinių priemonių, be to, jos brangios. Po nepakankama celiakijos diagnostika slepiasi daug nediagnozuotų šios ligos atvejų.

Apibendrinant galima teigti, kad glitimo netoleravimas yra be abejonės viena dažniausių patologinių būklių pasaulyje ir ji vis dažnėja nuo pat žemės ūkio revoliucijos pradžios, o ypač pastaraisiais dešimtmečiais. Reikia tikėtis, kad gerėjant diagnostinių testų platinimui ir taikymui, stiprėjant celiakijos kultūrai visuomenėje bus galima visiškai ištirti celiakijos „ledkalnį" socialiai ir ekonomiškai išsivysčiusiose ir besivystančiose valstybėse.

1 lentelė. HLA genotipų paplitimas

Literatūra:

Professional, Dr.Schar magazine for a tasteful life, 09/2007 No03.

Straipsnį iš anglų kalbos išvertė UAB „Vitaminų institutas"

Nelik abejingas sau ir kitiems, kurie galbūt serga celiakija, bet to nežino. Nedelsk ir pasitikrink! UAB „Vitaminų institute" jau galima įsigyti BiocardTM celiakijos testų. Šis testas yra neskausmingas, greitas, paprastas ir patikimas. Jo pagalba iš piršto paimtame kraujyje nustatomi su celiakija susiję IgA antikūnai.

Nacionalinė celiakijos ir maisto netoliaravijo draugija (NCMND)

rekomenduoja NCMND pirmininkė Jolita Sadauskaitė