1999 metais Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, vaikai su maistu vitaminų ir mineralų gauna nepakankamai. Tyrimus atliko VU medicinos fakulteto ir Respublikinio mitybos centro moksliniai darbuotojai. Buvo tiriami 8-10 metų vaikai. Tyrimų išvados nedžiugino: vaikų racione ypač trūko A ir D, B grupės vitaminų bei nepakako vitaminų PP. O juk 8-10 metų vaikų mitybą lengviau "kontroliuoti", lyginanant su paauglių. Kauno medicinos universiteto mokslininkų duomenimis, per pastaruosius 6 metus vaikų sergamumas padidėjo kelis kartus. Viena iš priežasčių - neracionali mityba, vitaminų stoka.

Mityba ir vitaminai...

Vaikui, kuris maitinasi visavertiškai, papildomai vartoti vitaminų nėra būtina. Tačiau daugelis vaikų yra išrankūs maistui, mėgsta vienus patiekalus ir visiškai atsisako kitų, paprastai – sveiko maisto. Todėl, net jei vaikas valgo pakankamai maistingus produktus, jam gali trūkti vitaminų.

Vaikai turi valgyti ne mažiau kaip 3-4 kartus per dieną. Ryte būtina papusryčiauti. Pusryčiams tinka įvairios kruopų košės, kiaušinių patiekalai, sūris. Pavalgius, pavyzdžiui, grikių ar avižinių dribsnių košės, rekomenduojama išgerti stiklinę apelsinų sulčių. Taip geriau pasisavinama augalinės kilmės geležis, kurios nemažai yra kruopose,  o taip pat ypač daug geležies yra lapinėse daržovėse. Jei vaikas iš mokyklos grįžta tik apie 14-15 valandą, reikėtų, kad jis užkąstų ir mokykloje. Tai galėtų būti lengvos salotos, šiltas užkandis, sriuba, sultys. Labai svarbu, kad vaikas neįprastų mėgautis greitu ir menkaverčiu maistu, tokiu kaip čeburekai, picos, bulvių traškučiai. Pagal gydytojų rekomendacijas, augančiam organizmui reikia daugiau nei 40 įvairių maisto medžiagų, be to reikėtų išlaikytų optimalų suvartojamų maisto sudedamųjų dalių santykį. Svarbu pakankamai gauti geležies: berniukams ji reikalinga raumenų vystymuisi, bręstančioms mergaitėms - nukraujavimo menstruacijų metu kompensacijai. Puikūs produktai, turintys daug geležies, yra kepenys, mėsa. Gyvulinės kilmės geležis lengviau pasisavinama, tačiau mėsos patiekalų nerekomenduotina valgyti kasdien. Be to geležies pasisavinimui labai svarbus vitaminas C, tad ir jo būtina gauti pakankama kiekį su maistu. Pakankamas kalcio ir vitamino D kiekis maisto racione ypač svarbus 12-15 metų amžiuje. Vitaminas D bei kalcis reikalingi kaulams formuotis, kalcis taip pat labai svarbus dantims. 45 proc. kaulų masės susiformuoja paauglystės metu. Kaulai formuojasi iki trisdešimties metų, o vėliau jų masė bei tankis mažėja. Šis laikotarpis yra svarbiausias reikiamam kaulų tankiui pasiekti. Todėl jauni žmonės turi pakankamai valgyti produktų, kurių sudėtyje yra kalcio. Mergaitėms rekomenduojama 200 mg kalcio per dieną, o berniukams – iki 300 mg. Kadangi kalcio absorbcija (pasisavinimas) siekia tik iki 30 proc., kalcio normos turi būti dar didesnės. Pagrindinis kalcio šaltinis yra pienas ir jo produktai. Pieno produktų – jogurto, sūrio, pieno, varškės – būtina vagyti keletą kartų per dieną. Beje, kalcis yra geriau pasisavinamas, kai organizme yra pakankamai vitamino D. Tad vėlyvą rudenį reikėtų vartoti polivitaminų, kurių sudėtyje yra profilaktinė vitamino D dozė, taip pat žuvų taukų. Drauge vaikui būtina pakankamai judėti, būti fiziškai aktyviam, nes raumenų darbas turi reikšmės kaulų audinio, jo struktūrų formavimuisi.

Augančiam organizmui taip pat labai reikalingi B grupės vitaminai, nes jie svarbūs formuojantis nervų sistemai. Trūkstant B grupės vitaminų, o ypač  vitamino B12, gali susilpnėti atmintis.

Vitaminai vaikams

Kaip rodo apklausos, tik 5 proc. tėvų reguliariai duoda savo vaikams vitamininių preparatų. Kiti yra įsitikinę, kad aprūpinti vaiką visais reikiamais vitaminais galima parinkus optimalų racioną ir nuolat duodant natūralių produktų. Ši idėja nėra nauja ir iki šiol atrodo patraukli, bet tyrimų metu buvo nustatyta, kad nepaisant to, kur maitinasi vaikas (namuose, darželyje, sanatorijoje), jis su maistu negauna reikiamo kiekio B grupės vitaminų, jodo ir geležies. Joks, net ir subalansuotas, racionas neužtikrins vaikui reikiamų vitaminų kiekio. Beje, vitaminų trūksta net ir motinos piene - atrodytų, tokiame turtingame naudingų medžiagų. Taigi, bet kokiu atveju reikia kompensuoti vitaminų trūkumą.

Vitaminų svarbu gauti kasdien tiek, kiek yra būtina augančiam organizmui. Vitaminų trūkumas ypač jaučiamas rudeni ir pavasari, todėl tuo metu naudinga jų pavartoti. Be to, bloga ekologinė situacija, protinių, psichologinių ir emocinių apkrovų didėjimas, kurį patiria vaikai per mokslo metus, šviesos ir šilumos trūkumas dar daugiau sustiprina vitaminų poreikį.

Dar viena klaida, kurią daro tėvai, tai vartojamų vitaminų skirstymas. Jeigu būtų galimybė, reiktų atlikti atskirą tyrimą, kurio metu būtų nustatytas vaiko vitaminų statusas, tačiau tai brangiai kainuoja. Kadangi šiuolaikiniams vaikams kyla didelė avitaminozės rizika, geriausiai būtų vartoti kompleksinius vitamininius preparatus.

Vitaminų papildai neatstos visavertės subalansuotos mitybos, tačiau, deja, daugelis vaikų maitinasi ne taip kaip derėtų. Todėl reikėtų pavartoti polivitaminų su mikroelementais. Šie vitaminai gerina vaiko imuninę sistemą. Jų reikėtų gerti 4 - 8 savaites. Jei vaikas yra alergiškas, geriau duoti vitamino C ar A, bet prieš tai būtina pasitarti su gydytoju.

Renkantis vitaminus reikia įvertinti, ar vaikas sveikas, ar serga lėtine liga, alergija, ar turi antsvorio, ar yra hiperaktyvus, paauglys ar pradinukas. Kuo mažesnis vaikas, tuo atidžiau reikia rinktis vitaminus, kadangi jo kepenys ir inkstai dar vystosi, taigi nesubalansuoti vitaminai arba labai didelės jų dozės gali pakenkti.

Be to reiketų nepamiršti, jog vitaminų poreikis padidėja persirgus infekcinėmis ligomis, po traumų ar operacijų. Vitaminų reikia intensyviai dirbant, mokantis, sportuojant.

Sirupai ir tabletės

Net jeigu tėvai ir supranta problemos esmę, dažnai iškyla klausimas, kokie vitaminai geresni. Dabar gausu specialių vitaminų kompleksų, skirtų skirtingo amžiaus vaikams. Jie būna įvairiausių formų - kramtomosios tabletės, tirpiosios tabletės, sirupai ir pan. Vyresni negu 14 metų vaikai gali vartoti suaugusiems skirtus vitaminų kompleksus.

Norint vaikui parinkti tinkamus polivitaminus, reikia gerai išstudijuoti etiketę. Geriausiai rinktis tokį kompleksą, kuriame yra visi 13 vitaminų. Ypač reikia atkreipti dėmesį į tai, kiek vitaminų yra vienoje tabletėje. Vertėtų vartoti tokius preparatus, kuriuose yra dienos normai artima reikiama vitaminų ir mineralų norma. Paprastai ši informacija nurodoma ant etiketės.

Kompleksus, kuriuose atskirų vitaminų dalys sudaro 30-50 proc. rekomenduojamos normos, galima vartoti nuolat ir ilgą laiką. Reikiamą vitaminų kiekį organizmas sukaupia tik per 3-4 mėnesius. Tokių polivitaminų pavyzdys yra sausi koncentruoti gėrimai. Kompleksus, kuriuose dozės yra artimos rekomenduotinai dienos normai, reikia vartoti mėnesiniais kursais (per mėnesį vitaminai organizme pasiekia reikiamą lygį), o vėliau pereiti prie kompleksų, kuriuose dozės mažesnės.

Kadangi vaikai mėgsta įvairovę ir tuos pačius vitaminus jiems gali nusibosti vartoti, kompleksus galima keisti. Jei vaikas dažnai serga, specialistų nuomone, be paprastų polivitaminų kompleksų vaikams reikia duoti vaikiškų imunitetą stiprinančių preparatų.

Vaikų avitaminozė ir hipovitaminozė

Tiesa ir mitai

Kai vaikas yra išblyškęs, nevalgo, gulinėja, skundžiasi, kad silpna, jam, ko gero, trūksta vitaminų. Būtina pasitarus su gydytoju jų nupirkti, nes gali atsirasti ilgai gydoma liga - avitaminozė, išnykstanti tik atsigavus organizmui. Tiesa šiais laikais avitaminozės praktiškai nepasitaiko, dažnesne polihipovitaminozė. Jos simptomai: vaikas dažnai būna tingus, pasyvus, kaprizingas.  Jei trūksta geležies, jodo, cinko, D ir A grupių vitaminų ketvirtaisiais-septintaisiais gyvenimo metais, vaikams dažnai išsivysto funkcinė izoliacija, kuri pasireiškia neryžtingumu, svetimų žmonių baime, nenoru dalyvauti kolektyviniuose žaidimuose, o paauglystėje tai gerokai stabdo intelekto vystymąsi. Problemos su oda, virškinimo sutrikimai, dažni peršalimai ir panašūs negalavimai taip pat turėtų priversti tėvus susimąstyti, kad vaikui reikia ne tik skubaus gydymo, bet ir vitaminų profilaktikos.

Avitaminozė - tai liga, kai ilgą laiką visai negaunant kažkurio vieno ar kelių vitaminų, išsivysto jų stoka.

Tiesa. Bet tada reikia tikrai badauti ir visiškai negauti kai kurių maisto produktų. Tarkim, valgyti vien košę, kurioje nėra riebaluose tirpių vitaminų A, D, E ir K, visai nevartoti aliejaus. Daug dažnesnė hipovitaminozė. Ji atsiranda, kai vaikas gauna per mažai vitaminų.

Ar kūdikiui stigs vitaminų, labai priklauso nuo mamos mitybos per nėštumą ir pagimdžius.

Tiesa. Nėščiajai reikia vit. D, kalcio, geležies, ypač žiemą. Apie vaikučio sveikatą galvojanti moteris vartoja nėščiosioms skirtų vitaminų. Deja, po gimdymo neretai juos užmiršta. O žindančiai mamai reikia ne tik visavertės mitybos, bet ir profilaktinės kalcio, geležies dozės, kad kūdikis jų gautų kartu su pienu (mikroelementai ypač svarbūs raudonųjų kraujo kūnelių gamybai ir kokybei). Apmaudu, kad retas apylinkės pediatras mamai tai primena. O vitaminų labai reikia ypač mamai, kuri nėštumo metu sirgo geležies stokos ar kita mažakraujyste, nes organizmo atsargos yra visai išsekusios.

Vaikui dažniau trūksta vandenyje tirpių vitaminų.

Mitas. Vaikui neretai būna mišri avitaminozė. Todėl, pvz., kai trūkinėja lūpų kampučiai, burnos gleivinė paburkusi, mes patariame vartoti ne tik vandenyje tirpaus vit. C, bet ir vit. A, kuris tirpsta riebaluose.

Tinkamai maitinantis vitaminų nepristinga.

Ir tiesa, ir mitas. Ryškios avitaminozės vaikui neatsiras, jei jis neserga kokia nors rimta lėtine liga, pvz., malabsorbcija (žarnynas neįsisavina maisto medžiagų), ar celiakija (viduriavimas, kai žarnyno gaureliai atrofavęsi ir organizmas taip pat negali įsisavinti maisto medžiagų, tuo pačiu ir vitaminų). Kai vaikas dėl žarnyno infekcijos ūmiai suviduriuoja ir tai tęsiasi 1-2 sav., jo organizmas irgi negauna nei vitaminų, nei mikroelementų. Todėl gali atsirasti hipovitaminozės požymių.

Kūdikis labai sparčiai auga, todėl labai svarbu, kad gautų pakankamai vitaminų. To neužtikrinant jis suserga avitaminoze.

Tiesa. Kūdikiams dažniausiai trūksta vit. D, ypač vėlyvą rudenį ir žiemą, kai mažai saulės, kurios UV spinduliai, patekę į odą, skatina šio vitamino gamybą. Lietuva - rachito kraštas, nes labai stinga saulės. Vit. D stoka greitai tampa labai akivaizdi, nes pakaušyje išslenka plaukučiai, prakaituoja galvytė, delniukai, minkštėja galvos kauliukai - vystosi rachitas. Todėl visiems kūdikiams reikia profilaktinės vit. D dozės. Naujagimiai ir kūdikiai taip pat serga geležies stokos mažakraujyste. Šio mikroelemento turėtų gauti visi rizikos grupės vaikučiai: neišnešioti, mažo svorio, gimę prieš laiką, dvyniai ir tryniai bei tie, kurių mamos nėštumo metu sirgo mažakraujyste. Aišku, prieš tai atlikus kraujo tyrimus. Jei jame hemoglobino pakanka, vaikutis gauna profilaktinę dozę, jei ne - gydomąją.

Sulaukus paauglystės organizmas taip pat greitai vystosi, todėl reikia daugiau vitaminų ir kitų medžiagų.

Tiesa. Mergaitėms dažniausiai jų stinga prasidėjus menstruacijoms, kai vyksta hormonų pokyčiai, o berniukams, kai per metus paauga vos ne 20 cm. Paauglystėje dažniausiai užklumpa geležies stokos mažakraujystė ir hipovitaminozė.

Vitaminų stygių ne visada galima pastebėti.

Tiesa. Pas gydytoją vaikai dažniausiai patenka dėl kitų ligų. Bet pastebėjus, kad slenka plaukai, lūžinėja nagai, paprastai yra skiriami polivitaminai. Neretai dantukai būna pažeisti ėduonies. Tada reikia pavartoti vit. D, kalcio, fluoro, aišku, tariantis su stomatologais. Deja, ne visada būna aišku, jog vaikui trūksta kai kurių vitaminų. Tiesiog šaltuoju metu laiku, jei vaikas dažniau serga, mes siūlome mėnesį laiko vartoti polivitaminų.

Vitaminus lengva perdozuoti.

Mitas. Dažniausiai jų skiriama profilaktinėmis dozėmis, todėl perdozuoti sunku. Taip dažniau nutinka su vit D. Tada gali atsirasti inkstuose akmenų. Geležies susikaupia organizme per daug sergant hemolizine mažakraujyste, dažnai perpilant eritrocitų masę. Geležis kaupiasi visuose organuose, ypač kepenyse, todėl atsiranda kepenų nepakankamumas, kuris yra neišgydomas.

Vartojant vaistų gali sutrikti vitaminų įsisavinimas ir apykaita.

Tiesa. Kai kurie vaistai, pvz., antibiotikai, trikdo vitaminų įsisavinimą, nes naikina gerąją žarnyno mikroflorą (vystosi disbakteriozė). Tada vitaminų tenka leisti į raumenis.

Leidžiamieji vitaminai veikia efektyviau.

Mitas. Visi vitaminai į organizmą dažniausiai patenka per burną. Turint sveiką skrandį ir žarnyną nėra jokio tikslo jų leisti į raumenis.  Retais atvejais, vaikui sergant sunkia lėtine liga (žarnyno, neurologine) skiriama leidžiamųjų vitaminų. Taip užtikrinama, kad tikrai pateks į organizmą. Bet nereikia užmiršti, kad duriant į raumenis vaikas patiria psichologinę traumą, gali atsirasti sukietėjimų, ypač leidžiant geležį. Jos kartais reikia leisti tam, kad gamintųsi visaverčiai eritrocitai. O ar geležies gersi, ar leisi, eritrocitas pasigamins tik per 5-10 dienų. Žinoma yra ir išimčių, pvz., kai vaikas vemia, viduriuoja, o geležies jam labai reikia.

Jei vaikas karščiuoja, jis nenori valgyti, tad organizmas per mažai gauna vitaminų ir mikroelementų.

Tiesa. Vaikui karščiuojant, sunkiai sergant, pats organizmas mažina geležies patekimą į organizmą, nes ji reikalinga ir bakterijoms daugintis. Organizmas moka apsisaugoti ir gražiai reguliuoti, ką pasiimti. Todėl vaikui sergant nebūtina jam brukti vitaminų, geriau jų vartoti pasveikus.

Verdant maistą garuose vitaminų išlieka daugiau.

Tiesa. Natūralus vitaminų šaltinis - daržovės ir vaisiai. Kai kurių yra ir mėsoje, kiaušiniuose. Bėda, kad Lietuvoje šviežių daržovių būna labai trumpai, vos 3-4 mėn. Iki pavasario išlieka tik burokėliai, kopūstai, bulvės ir morkos. Nuostabus vitaminų šaltinis - rauginti kopūstai, nes juose puikiai išsisaugo vit. C, gaila, kad maži vaikai juos nelabai mėgsta. Verdant vitaminai šiek tiek suyra, tačiau mikroelementai - ne. Reikėtų stengtis mažiau kepti, troškinti, nes dalis vitaminų žūva, pvz., B grupės vitaminai, vit. C. Gaminant salotas ir pjaustant daržoves taip pat dingsta dalis vitaminų, bet daug mažiau.

Visų polivitaminų poveikis vienodas, skiriasi tik kaina.

Mitas. Profilaktikai patartina pirkti polivitaminų, kuriuose yra šiek tiek mikroelementų. Tarkim, jei vaiko dantukai silpni, verta paieškoti polivitaminų su didesniu kalcio kiekiu. Jei gresia mažakraujystė - su padidintu geležies kiekiu. Reikėtų tartis su gydytoju.

Artėja šv. Kalėdos ir turbūt dažnas iš mūsų susimastom ką gi reiks padovanoti savo mažiausiems. Vitaminai galėtų būti puiki dovana :)

2006 m. gruodis

Šaltuoju metu laiku dažniausiai padažnėja šlapimo takų infekcijos, nes peršąlama dėl netinkamos aprangos ar organizmo neprisitaikymo prie vėsių orų. Dažniausia šlapimo takų infekcija yra šlapimo pūslės uždegimas arba cistitas, kuriuo moterys serga kelis kartus dažniau nei vyrai, tai lemia moterų šlapimo takų anatomijos ypatumai, t.y. trumpa šlaplė, esanti netoli išangės, iš kurios bakterijos lengvai patenka į šlaplę ir šlapimo pūslę.

Iš visų peršalimo ligų šlapimo pūslės uždegimas bene pati nemaloniausia. Susirgus bronchitu arba radikulitu galima išgerti vaistų, paskalauti gerklę, pasitepti tepalu skaudamą vietą ir užmigti, o štai peršalęs pūslę akių nesumerksi...

Priežastys

Dažniausiai šlapimo takų uždegimas prasideda, kai bakterijos iš išorės per šlaplę patenka į šlapimo pūslę. Iki 80 proc. atvejų cistitą sukelia žarnyno lazdelė (E. Coli). Prie gleivinės prisitvirtinusios ir besidaugindamos bakterijos sukelia uždegimą. Taip pat ligos priežastis gali būti ir šlapimo pūslės infekcija. Ar žmogus susirgs, priklauso nuo daugelio veiksnių: organizmo būklės, imuniteto susilpnėjimo, gretutinių ligų, peršalimo ir kitų imunitetą slopinančių ar jo sumažėjimą atspindinčių būklių.

Cistitas neretai išsivysto prasidėjus menopauzei, kai sumažėja estrogenų kiekis, turintis įtakos šlapimo pūslės ir šlapimkanalio veiklai. Senstant organizme mažėja skysčių kiekis, todėl visi jo audiniai sausėja. Tai būdinga ir šlapimo pūslės sienelėms. Jos praranda elastingumą ir dėl to blogiau susitraukinėja, neleisdamos visiškai ištuštėti šlapimo pūslei. Joje likusiame šlapime dauginasi bakterijos, kurios ilgainiui gali sukelti uždegimą. Todėl vyresnėms moterims ši liga linkusi dažnai kartotis, prasideda po menkiausio peršalimo.

Šlapimo pūslės uždegimą paskatina bloga tarpvietės higiena, kai sergama hemorojumi, nesilaiko išmatos, atsiranda tarpvietės, makšties įtrūkimų. Juose dauginasi bakterijos. Patekusios į šlapimo pūslę, jos sukelia uždegimą. Jaunos moterys gali sirgti tiek pat dažnai bei sunkiai kaip ir vyresnės. Joms ligos atsiradimą paskatina gimdymai, cheminės kontracepcinės priemonės, makšties uždegimai, mielių grybelis.

Cistitui išsivystyti turi įtakos ir stresai, kurie išsekina organizmą ir sumažina jo atsparumą. Sumažėjus jo gynybinėms galioms, ima daugintis patogeniniai mikroorganizmai, tarp jų ir cistito sukėlėjai.

Kartais moterims cistito simptomai kartojasi po lytinių santykių.

Simptomai

Cistitas pasireiškia padažnėjusiu poreikiu šlapintis ir peršėjimu bei skausmu šlapinantis. Gali skirtis drumzlinas arba kraujingas šlapimas, skaudėti pilvo apačią, apatinę nugaros dalį arba liemens sritį. Skausmas gali būti nuolatinis arba “banguojantis” (tai individualu). Vieniems pacientams skauda, tačiau “nevaro” dažnai šlapintis, kitiems - atvirkščiai. Negydoma infekcija gali išplisti į inkstus ir sukelti jų uždegimą.

Gydymas

Pajutus cistito požymius, reikia kreiptis į gydytoją ir kruopščiai gydytis. Kadangi šią ligą dažniausiai sukelia bakterijos, tai paprastai skiriami anitbiotikai. Būtina suvartoti visus paskirtus antibiotikus, net jeigu ligos požymiai išnyksta anksčiau. Uždegiminis procesas gali būti dar ne visiškai pasibaigęs, todėl nustojus vartoti vaistus cistitas gali įgauti lėtinę formą, kurią gydyti gerokai sudėtingiau.

Sergant cistitu:

• Reikia šilčiau rengtis. Praverstų ir sauso pobūdžio šildomosios procedūros: šildymas elektrine ar gumine šildykle, druska ar upės smėliu, pakaitintais iki 35-38°C temperatūros.
• Reikia vengti sūraus, aštraus, labai rūgštaus maisto, koncentruotų baltymų (mėsos, varškės, sūrio, žuvies, pupelių). Nederėtų valgyti daug rafinuotų, krakmolingų maisto produktų (bulvių, pyrago gaminių), cukraus ir kitų saldumynų.
• Patartina valgyti kruopų košių, virtų ir troškintų daržovių, gerti šviežių daržovių (morkų, burokėlių, agurkų, moliūgų) ir vaisių (obuolių, kriaušių, abrikosų, juodųjų serbentų) sulčių ir rūgštaus pieno gėrimų, ypač su bifidobakterijomis. Taip maitintis reikia visą gydymo periodą (6-10 dienų) ir 2-3 savaites po jo.
• Reikia gerti daug skysčių - ne mažiau kaip du litrus per parą (žaliosios, ramunėlių arbatos, negazuoto mineralinio vandens), bet reikia vengti kavos, arbatos, citrusinių vaisių sulčių, gazuoto mineralinio vandens ir gazuotų gėrimų, nes jie dirgina šlapimo pūslę. Dėl tos pačios priežasties reikia atsisakyti ir alkoholinių gėrimų.
• Sultis, kisielius, kompotus, antpilus geriausia gerti pašildytus. Jie turėtų būti nelabai saldūs. Pomidorų sultis patartina gerti šviežias, nes “pirktinėse” gali būti per daug druskos.
• Labai naudingas ir atpalaiduojamasis masažas, relaksacija, ramybė. Galima dieną pamiegoti, bet ne ilgiau kaip 3 valandas, nes būtina dažnai gerti skysčių.
• Karšta vonia, pirtis, sauna nerekomenduotinos, bet šiltas dušas labai praverstų, - ne tik apsiplauti, bet ir skausmui malšinti. Maudantis po dušu, galima naudoti tik specialiai intymiai higienai skirtas priemones.

Sergant cistitu, be medikamentinio gydymo, kurį skyrė gydytojas labai naudingi natūralus uroseptikai:

• Spanguolių ekstraktas – mažina šlapimo pH ir trukdo bakterijoms prisitvirtinti prie šlapimo takų gleivinės, todėl slopinamas bakterijų ir mieliagrybių dauginimasis.
• Rykštenių ekstraktas – skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina žaizdų gijimą bei saugo nuo infekcijos.
• Meškauogių, petražolių, dirvinio asiūklio, bruknių lapų antpilai - stimuliuoja šlapimo skyrimąsi ir malšina uždegiminius procesus.
• Arkliauogės lapų nuoviras, kurį reikia gerti tris kartus per dieną, o norint jį pasigaminti, reikia porą šaukštelių lapų užpilti puse litro vandens ir pavirinus apie pusvalandį dar tiek pat laiko palaikius termose gerti.
• Meškauogės lapų ir pupelių ankščių nuoviras greičiau padeda pašalinti bakterijas ir skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl gaminantis nuovirą, reikia lygiomis dalimis sumaišyti abu augalus ir porą šaukštelių mišinio užpilti puse litro verdančio vandens. Palaukus 15 minučių kol užpilas pritrauks, jį nukošti ir nedideliais gurkšneliais gerti nuovirą visą dieną.
• Erškėtuogių, žemuogių nuoviras.

Profilaktika

Siekiant išvengti cistito arba jo paūmėjimo:

• Reikia griežtai laikytis asmens higienos taisyklių, kasdien švariai nuplauti išorinius lytinius organus ir išangę (liejant vandenį tik iš priekio išangės link, o ne atvirkščiai), vengti juos dirginančių higienos priemonių ir kontraceptikų.
• Įtariant, kad cistitas dažnai kartojasi dėl stresų, reikia stengtis griežčiau kontroliuoti savo emocijas, išmokti greitai atsipalaiduoti, neutralizuoti stresus.
• Atvėsus orams dėvėti neaptemptus, natūralaus pluošto bei šiltesnius drabužius. Stenktis nesušalti kojų. Jeigu sušalote, kuo greičiau jas įmerkite į karštą vandenį.
• Sintetinius apatinius, kuriuose puikiai tarpsta mikrobai, keisti į natūralius.
• Vengti viešų ir įtartinų maudymuisi skirtų vietų, o po maudynių tuojau persivilkti sausais apatiniais. Nesimaudyti šaltame vandenyje.
• Kasdien išgerti daugiau nei porą litrų skysčių.
• Nevalgyti aštraus maisto, kuris dirgina šlapimo pūslės gleivinę.
• Vengti alkoholio ir rūkymo.
• Po lytinių santykių pasišlapinti ir apsiprausti.
• Žmonėms, kurie serga arba sirgo cistitu ir kuriems yra rizika sirgti pakartotinai, rekomenduojama profilaktiškai vartoti natūralių uroseptikų (spanguolės, meškauogės, takažolės, petražolės).

Parengė

Visuomenės sveikatos magistrė

Gintarė Vadeikienė

2006 m. lapkritis