Botaninis augalo pavadinimas: Paprastasis čiobrelis – Thymus serpyllum L.

Šeima: Lūpažiedžiai (Notreliniai) – Labiatae Juss. (Lamiaceae Lindl.)

Liaudiški pavadinimai: čebrelis, čebriukas, čepronėlis, čiobreliai, čiumbrelis, čiobras, čambrukai, čebras, dievaitis, maironas, puronėlis, šilažolė, timijonas, timkus, timkužis.

Aprašymas. Paprastasis čiobrelis – 10-15 cm aukščio, iki 30 cm ilgio, daugiametis, aromatingas, labai šakotas puskrūmis. Pagrindinis stiebas gulsčias, sumedėjęs, bet kurioje vietoje įsišaknijantis. Žiedinės šakelės stačios, apskritos, plaukuotos. Lapai elipsiški, trumpakočiai, į apačią užsirietusiais kraštais, smulkūs, pailgi, juose daug per padidinamąjį stiklą matomų duobučių, kuriose yra liaukelės su eteriniu aliejumi. Žiedai sukrauti lapų pažastyse, galvutės pavidalo žiedynuose. Čiobreliai įprastai žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais. Vaisius – tamsiai rudas riešutėlis.

Paplitimas. Natūraliai auga stepėse, paprastasis čiobrelis sausų smėlingų vietų augalas, jautrus drėgmės pertekliui. Lietuvoje plačiai paplitęs. Auga pušynuose, šlaituose, sausose pievose, smėlio karjeruose. Be paprastojo čiobrelio natūraliose augimvietėse sutinkamas ir keturbriaunis čiobrelis (Thymus pulegioides L.) - pastarajam būdingas keturbriaunis stiebas ir kiaušiniški lapai. Darželiuose auginamas vaistinis čiobrelis (Thymus vulgaris L.), kuris natūraliai Lietuvoje neauga.

Vaistinė žaliava. Čiobrelio žolė (Thymi herba; ankstesnis: Herba Thymi) renkama masinio žydėjimo metu. Žirklėmis kerpama nesumedėjusi antžeminė augalo dalis. Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu, pavėsyje, pastogėje ar specialioje džiovykloje 30-35 °C temperatūroje. Tinkamai išdžiovinta žolė kvapni, aštraus skonio.

Veikliosios medžiagos. Kaupia iki 2,5 % eterinio aliejaus (timolis, karvakrolis, borneolis, cineolis, linalolis ir kt.), flavonoidus, raugines medžiagas, katumynus, vitaminą C, mineralines medžiagas.

Preparatai. Užpilai, nuovirai. Įeina į atsikosėjimą lengvinančių vaistažolių mišinių sudėtį. Iš čiobrelių ekstrakto gaminamas Pertusinas, kitos atsikosėjimui palengvinti skirtos vaistų formos.

Poveikis. Čiobrelio preparatai pasižymi atsikosėjimą lengvinančiu, antiseptiniu, spazmolitiniu, virškinimą gerinančiu, šlapimo išsiskyrimą skatinančiu, skausmą malšinančiu ir kiek raminančiu poveikiu, taip pat nuo nemigos.

Vartojimas. Vartojama kaip atsikosėjimą gerinanti priemonė peršalus, sergant bronchitu, laringitu, tracheitu. Čiobrelio žolės nuoviras vartojamas virškinamojo trakto sutrikimams šalinti. Aromatinėmis voniomis ir kompresais mažinami radikulito, sąnarių skausmai.

Kontraindikacijos. Nevartoti nėštumo metu, sergant inkstų, kepenų ligomis.

Panaudojimas. Švieži ar džiovinti čiobreliai puikus įvairių patiekalų prieskonis, jais skaninama daugelis mėsos patiekalų, dešros, sriubos, ypač juka (iš kraujo verdama sriuba), padažai, salotos, pupelių, žirnių, pupų valgiai. Galima dėti į rauginamus agurkus. Čiobreliai - vertinga žolė ir šiandien, tai yra vieni svarbiausių prieskonių kulinarijoje, besivaržantys su  lauro lapais ir petražolėmis.

Čiobrelių arbata bus švelnesnė, jeigu įdėsite truputį arbatžolių ir melisos lapelių. Čiobrelių eterinis aliejus naudojamas parfumerijoje.

Eteriniame aliejuje yra angliavandenis timolis — deginančio skonio ir specifinio kvapo kristalas, veikiantis stipriai antiseptiškai. Medicinoje timolis vartojamas burnos, žiočių, ryklės gleivinės dezinfekcijai, nuo grybinių odos ligų (epidermofitijos), kirmėlėms varyti ir rūgimui žarnyne mažinti (sergant meteorizmu). Be eterinio aliejaus (apie 0,6%), augale yra karčiųjų ir rauginių medžiagų, sąponinų, flavonoidų, sakų, dervos, mineralinių druskų, organinių rūgščių.

Užpilo ruošimas ir vartojimas:

2 valg. šaukštai čiobrelio žolės užpilami stikline verdančio vandens, indas uždengiamas ir 15 min kaitinamas vandens vonelėje (kitame inde su verdančiu vandeniu). Paliekama 45 min atvėsti, nukošiama. Geriama po 1 valg. šaukštą 2-3 kartus per dieną.

Liaudies medicinoje neretai antpilo duodama prieš valgį virškinimui gerinti, ypač susikaupus dujoms žarnyne, nuo hemorojaus. Prakaitavimui skatinti reikia iš karto išgerti stiklinę pasaldinto karšto antpilo.
Čiobrelio antpilas ramina ir malšina skausmą, jo geriama nuo nemigos, galvos skausmo, radikulitų ir neuralgijų (po 1 valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną). Kaip dirginanti ir skausmą mažinanti priemonė vartojami stipraus antpilo kompresai arba tepalas iš sutirštinto nuoviro su saulėgrąžų aliejumi (1:3 arba 1:4) įtrynimams nuo radikulitų, miozitų, artritų.
Antpilu arba nuoviru skalaujama burna, esant gleivinės uždegimui, išopėjimui, o antpilo pavilgais gydomi pūliniai, žaizdos, odos opos ir vokų uždegimai. Iš čiobrelio antpilo daromos kvapios vonios, sergant nervų ligomis, reumatu, odos išbėrimais (kibirui verdančio vandens reikia 50 g žaliavos).

Senovės Graikijoje čiobrelis buvo labai vertinamas. Jo aromatą mėgo ir slavų protėviai. Šis kvapus augalas nuo neatmenamų laikų yra vienas geriausių medaus tiekėjų. Lietuvoje randami trijų rūšių čiobreliai.

Vaistinis čiobrelis (Thymus vulgaris L.) kilęs nuo Viduržemio jūros pakrančių, kur savaime auga kalnuose. Auginamas daugelyje Europos šalių, Kaukaze, Kryme. Lietuvoje retas. Tai daugiametis, 20-30 cm aukščio puskrūmis. Žiemoja su lapais, rekomenduojama pridengti. Žiemą viršutiniai lapai nuo šalčio paruduoja, o apatiniai išlieka žali. Naujus ūglius pradeda leisti balandžio viduryje, o pražysta birželio pradžioje ir žydi 30 - 40 dienų. Liepos pabaigoje - rugpjūčio mėn. subręsta sėklos. Jų nenurinkus, savaime pasisėja ir sudygsta. Paaugusius savaiminius daigelius galima persodinti į kitą vietą. Surinktos sėklos daigios 2 metai, trečiaisiais daigumas sumažėja per pusę. Sėjama pavasarį į inspektą arba tiesiai į lysvę, daigai persodinami kas 30cm. Vienoje vietoje nepersodinti čiobreliai gali augti 5 metai. Nesunkiai įsišaknija ir prie žemės prigludusios šakelės - atsargiai nukirpus gaunamas naujas kerelis. Geriausiai auga saulėtoje, gerai įdirbtoje, puveningoje ir kalkingoje žemėje. Vasarą purenami lysvių tarpueiliai, jeigu augalai silpnai auga, patręšiama trąšomis. Vaistinė žaliava - šakučių viršūnėlės pjaunamos liepos mėn. Džiovinama gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje. Vartojama šviežia ir džiovinta žolė.

Paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum L.) paplitęs Skandinavijoje, Vakarų ir Vidurio Europoje, Vakarų ir Rytų Sibire. Lietuvoje dažnas sausuose smėlinguose šlaituose, retuose pušynuose. 
Paprastasis čiobrelis žemesnis už vaistinį savo giminaitį. Tai 10 - 15 cm ilgio puskrūmis besidriekiančiais stiebeliais. Jie mažai tepakyla nuo žemės, auga nedideliais žemais kilimėliais, žiemoja su lapais. Naujus ūglius pradeda leisti balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje, žydi birželio - liepos mėn. apie 50-55 dienas. Rugpjūčio - rugsėjo mėn. prinoksta sėklos. Dauginama sėklomis ir įsišaknijusiais kerais. Paprastasis čiobrelis gerai auga saulėtoje, priesmėlio ar lengvo priemolio dirvoje. Vienoje vietoje nepersodinti gali augti 2-3 metai. Žaliava pjaunama liepos mėn., kad iki rudens atželtų nauji stiebeliai ir augalai pasiruoštų žiemai. Žiemoja nepridengti.

Keturbriaunis čiobrelis (Thymus pulegioides L.) savaime auga Šiaurės, Vakarų ir Vidurio Europoje. Lietuvoje dažnas. Dažniausiai auga dirvonuose, sausose pievose, pakelėse, kalvose, šlaituose. Tai iki 25 cm aukščio puskrūmis, žiemoja su lapais. Atželti pradeda gegužės pradžioje, žydi birželio - rugpjūčio mėn. apie 65 dienas. Sėklos prinoksta rugpjūčio - spalio mėn. Kaip ir kiti čiobreliai, dauginami sėklomis ir auginiais. Gerai auga kalkingoje, neutralioje arba silpnai rūgščioje, nedrėgnoje, nepiktžolėtoje dirvoje. Žiemoja nepridengti.

Čiobrelius galima sėti, bet dar  geriau yra dauginti kerpant gyvašakes. Tada veislė tikrai neišsigims. Lengviausia  dauginti šliaužiančias veisles. Šakelės nukarpomos nežydinčios, 7-8 cm ilgio, prie apatinio lapelio ir sodinamos į 40 proc. durpių ir 60 proc.  smėlio mišinį konteineriuose ar puoduose. Leidžiama įsišaknyti pavėsingoje vietoje. Galima puodus laikyti drėgnoje vietoje, tada šakelės greičiau įsišaknys. Pasodinti čiobreliai toje pačioje vietoje gali augti 2-3 metus.

Žolelių arbatas geriame susirgę ir sveiki. Dažniausiai — slapta tikėdami jų stebuklingomis galiomis. Žinodami apie cheminio gydymo neigiamas pasekmes daugelis vis dažniau kliaujasi liaudies medicinos išmintimi. Kokias žoleles gerdavo ir rinkdavo mano senelė? Pirmiausia mėtas ir šaltamėtes, čiobrelius, ramunėles, melisą , raudonėlius ir daug daug kitų. Karštą vasaros dieną čiobrelių arbata yra skani ir atšaldyta, su ledo gabalėliu.

Čiobrelio pusbrolis — raudonėlis. Arbatoms dabar dažnas naudoja ir vaistinį, arba kaip jis vadinamas, sodo čiobrelį — raudonėlį. Raudonėlio žolių arbatą patardavo gerti kamuojant nemigai, depresijai, kosint, karščiuojant. Raudonėlio žolę džiovindavo pastogėje. Išdžiūvusią žaliavą persijodavo per retą sietą. 
Arbatą plikydavo maždaug taip: du valgomuosius šaukštus žolelių užplikydavo puse litro verdančio vandens. Leisdavo nusistovėti. Pasigamintą arbatą išgerdavo tą pačią dieną. Nes pasistovėjusi arbata, praranda nemažai savo veiksmingųjų savybių. Ir dar. Verta nepamiršti, jog raudonėliai džiovinami tik vienam sezonui. Išdžiovintus lapelius saugoti reikia sausose dėžutėse. Raudonėlio lapelių galima primaišyti ir prie tikrųjų arbatžolių. Tokia arbata ypač naudinga žiemą. Kaip tvirtina senosios knygos, ji pagerinanti imunitetą ir sustiprina atmintį.

Literatūroje nurodoma, kad čiobrelių arbata padeda malšinti pagirių simptomus ir yra veiksminga priemonė nuo alkoholizmo. Sudžiovintų žiedynų seniau buvo dedama į spintas ir skrynias, kad atbaidytų kandis, o drabužiams jie suteikdavo malonų kvapą. Žiedus gausiai lanko bitės, drugiai ir kitokie vabzdžiai. Lietuvoje atliktais tyrimais nustatyta, kad iš 1ha čiobrelių sąžalyno bitės surenka apie 380kg nektaro.

Medžiagą iš įvairių šaltinių surinko ir apibendrino Diana Naruševičienė