8metai.png
baneris_kaire.jpg
baneris_desine.jpg
Antradienis, 2014 Liepos 29
Dirvinis asiūklis Spausdinti E-mail
2009 08 02

vs_asiuklis.jpgBotaninis augalo pavadinimas: Dirvinis asiūklis – Equisetum arvense L.

Šeima: Asiūkliniai - Equisetaceae Michx. ex DC.

Liaudiški pavadinimai: asiukai, dirvų eglutės, driežgegužės, eglikės, ermos, esukas, gandro pupa, gegutės duonelė, gegužės, gigelis, kežėtys, krekėsa, ožkabarzdis, piesčiukas.

Aprašymas: Dirviniai asiūkliai- 30-50cm aukščio daugiamečiai, ilgus, giliai įsiskverbiančius šakniastiebius išauginantys augalai. Pavasarį, paprastai pradėjus žydėti šalpusniams, pasirodo gelsvai rudi derantys dirvinių asiūklių ūgliai, kurių viršūnėje susitelkusios sporangės su sporomis. Žali šakoti ūgliai išauga vėliau, kai išbyra sporos.

Paplitimas: Dirviniai asiūkliai aptinkami dirbamuose laukuose, pievose, šlaituose, pamiškėse, dažniausiai ir gausiausiai tokiose vietose, kur negiliai yra gruntiniai vandenys. Nusausintuose laukuose dirvinių asiūklių šakniastiebiai kartais užkemša drenažo vamzdžius, neleidžia nutekėti vandeniui.

Vaistinė žaliava: Vaistams vartojama antžeminė dalis (Equiseti herba). Pjaunami 5 cm nuo žemės (birželį–rugpjūtį), giedrą dieną, vasariniai ūgliai. Pavasariniai ūgliai vaistinei žaliavai netinka. Svarbu dirvinį asiūklį skirti nuo kitų asiūklių rūšių ir nepririnkti priemaišų. Surinkta žaliava džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40-45 °C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė silpno kvapo, rūgštaus skonio. Iš 1 kg šviežios žolės gaunama 200–220 g sausos. Laikomas sandariai uždarytuose induose. Tinka vartoti iki 4 metų. Džiovintoje žaliavoje drėgmės gali būti ne daugiau kaip 12%, stiebų, trumpesnių negu 1 cm,— ne daugiau kaip 10%, organinių priemaišų— ne daugiau kaip 5%, iš jų kitų asiūklių rūšių — ne daugiau kaip 4%, mineralinių priemaišų—ne daugiau kaip 0,5%.

Veikliosios medžiagos: Dirvinių asiūklių sudėtis labai skiriasi nuo daugelio kitų augalų sudėties, nes juose yra silicio oksido ir kelių rūšių alkaloidų(taip pat ir nikotino).

Preparatai: Švieži dirviniai asiūkliai pavojingi sveikatai. Todėl vaistams ruošti vartojama tik džiovinta žaliava. Užpilai, nuovirai. Homeopatiniai preparatai.

Poveikis: Augalas pasižymi stipriomis sutraukiamosiomis savybėmis.

Vartojimas: preparatai vartojami kraujavimui stabdyti, skatina kraujo krešėjimą, asiūkliu gydomas kraujingas kosulys. Teigiama, kad augalo preparatai padeda atsinaujinti jungiamiesiems audiniams, didina jų elastingumą, vartojami inkstų ir šlapimo pūslės ligoms gydyti. Dirvinių asiūklių antpilas valo organizmą, skatina radionuklidų šalinimąsi, vartojamas organizme stingant silicio. Išoriškai nuoviras naudojamas sunkiai gyjančioms žaizdoms dezinfekuoti, padeda nuo odos ligų, pavyzdžiui, egzemos. Iš šviežių augalų gaminami homeopatiniai preparatai šlapimo sistemos ligoms gydyti. Dirvinių asiūklių žaliuose ūgliuose yra daug(apie 10 procentų) smulkių silicio kristalų, todėl jie kartais naudojami poliravimui. Geriausiai tinka kietai medienai poliruoti. Užpilas turi fungicidinių savybių ir juo galima purkšti miltligėmis, rūdligėmis sergančius dekoratyvinius augalus.

Kontraindikacijos: Švieži dirviniai asiūkliai arba jeigu jų preparatų vartojama daug, pavojingi sveikatai. Dirviniuose asiūkliuose esama asiūklių rūgšties, stipriai veikiančios širdį ir nervų sistemą. Gydymo tikslais šiuos augalus reikia vartoti atsargiai, nedideliais kiekiais ir trumpą laiką. Augaluose yra fermento tiaminazės, skaidančio B grupės vitaminus. Dėl to organizme gali imti stigti šios grupės vitaminų. Antžeminė augalo dalis nuodinga arkliams, galvijams, avims, kiaulėms.

Užpilo ruošimas ir vartojimas: 1 valg. šaukštas smulkintos asiūklio žolės užpilamas stikline verdančio vandens, palaikoma 10 min, kad prisitrauktų, nukošiama. Geriama po stiklinę 3 kartus per dieną tarp valgymų.

Nuoviro ruošimas ir vartojimas: nuovire vaistažolių ir žolės santykis 1:10. Susmulkinta žolė užpilama vandeniu (kambario temperatūros) ir po truputį virinama 30 min. Užsukus palaikoma dar 10 min. ir nukošiama. Geriama po 80-100 ml. 3 kartus per dieną, po valgio.

Svarbu: asiūklio preparatus galima vartoti tik gydytojui leidus.

Liaudies medicinoje kartais vartojamas šiurkštusis asiūklis – Equisetum hiemale L. ir miškinis asiūklis – Equisetum silvaticum L.

Šiurkščiojo asiūklo sporifikuojantieji ir vegetatyviniai stiebai vienodi, žali, išauga tuo pačiu metu, žiemojantieji, iki 6 mm diametro, nešakoti arba šakoti tik pamatinėje dalyje. Makštys iki 15 mm ilgio, glaudžiai prie stiebo prigludusios, jų pagrindas balsvas, viršūnė juosvai ruda arba juoda. Auga smėlinėse, žvyrinėse dirvose, pušynuose, viržynuose, šlaituose. Paplitęs visoje Lietuvoje mažomis grupėmis.

Miškinio asiūklio vegetatyviniai ir sporifikuojantieji stiebai išauga tuo pačiu laiku – pavasarį. Pastarieji, išbarstę sporas, pažaliuoja ir išsišakoja. Jų makštys per vidurį išsipūtusios, vamzdiškos, iki 25 mm ilgio (su danteliais). Vegetatyviniai stiebai menturiškai šakoti, su 10–18 briaunelių, makštys iki 15 mm ilgio, viršūnėje rausvai rudos, odiškos; danteliai po 3–4 susijungę į lancetiškas, bukas skiautes. Šakos ilgos, pakartotinai išsišakojusios, žemyn nusvirusios.

Medžiagą iš įvairių šaltinių surinko ir apibendrino Diana Naruševičienė